Pirmąją The X Factor UK 2015 savaitę Josh Daniel tyliai užlipo ant scenos, beveik nepastebėtas. Be didelių gestų, be dramatiško pristatymo. Atrodė, kad tai bus dar viena atranka. Tačiau jau nuo pirmųjų natų tapo aišku, kad šis momentas bus kitoks.
Josh pasirinko dainą Jealous ir ją atliko tarsi kalbėdamas su mylimu žmogumi. Jis nesistengė demonstruoti balso ar kurti įspūdingų momentų. Jo balsas buvo paprastas, santūrus ir skaudžiai nuoširdus. Tai neatrodė kaip pasirodymas, greičiau kaip išpažintis.
Prieš dainuodamas Josh paaiškino, kad daina skirta jo geriausiam draugui Thomasui Woolley, kuris mirė 2013 metais būdamas vos 18-os. Jis sakė, kad dainos žodžius supranta kitaip — ne kaip pyktį, o kaip tylų pavydą, jog jo draugas išėjo į geresnę vietą ir pagaliau rado ramybę. Šis paaiškinimas pakeitė kiekvieno žodžio prasmę.
Dainai skambant toliau, salė visiškai nutilo. Nebuvo jokių reakcijų ar pertraukimų — tik tyla. Net Simonas Cowellas, žinomas dėl emocijų kontrolės, negalėjo jų nuslėpti. Ašaros riedėjo jo veidu. Vėliau Simonas prisipažino, kad pasirodymas jam priminė motiną Julie, kuri mirė vos prieš kelis mėnesius.
Kai Josh baigė, stojo trumpa pauzė, tarsi niekas nežinotų, kas bus toliau. Tada publika atsistojo. Jis gavo tris „taip“ balsus ir žengė toliau, bet tai atrodė antraeiliai. Svarbiausia buvo nuoširdumas salėje — bendras liūdesys, tylus supratimas — ir priežastis, kodėl ši atranka iki šiol prisimenama kaip viena emocionaliausių akimirkų šou istorijoje.
